Smuikininkė Ieva Pranskutė jau 13 metų Lietuvos vardą garsina muzikos sostinėje Vienoje, kur dažnai koncertuoja su gruodį mūsų šalį aplankysiančiu Vienos Mocarto orkestru. Ieva papasakojo apie gyvenimą Austrijoje, muziką, laisvalaikį ir širdies draugą iš Kroatijos.

Vilniuje gimusi I. Pranskutė užaugo muzikalioje šeimoje – tiek jos mama, tiek sesuo profesionaliai griežia smuiku, o muzikos mokykloje akordioną baigęs, bet vėliau į logistikos verslą pasukęs tėtis, dažnai dirbdavo su įvairiais muzikantais ir rūpinosi jų koncertiniais turais.

Ieva baigė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją ir 2011 metais nusprendė išvykti toliau tobulinti smuiko meistriškumo į Vieną, kur susikūrė tiek karjerą, tiek gyvenimą. Austrijos sostinėje smuikininkė sutiko ir savo antrąją pusę – kroatą violončelininką Mislavą Brajkovićių, su kuriuo kartu jau beveik dešimtmetį ant scenos.

Per trylika metų Vienoje smuikininkė baigė muzikos studijas, darbavosi su įvairiais muzikantais ir atlikėjais iš daugybės šalių, prestižinėse koncertų salėse pasirodė su įvairiais orkestrais ir nuskynė ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir ,„Kodály Award“, kurį laimėjo su širdies draugu Mislavu.

Šiuo metu Austrijos sostinėje I. Pranskutė dažnai koncertuoja kartu su Vienos Mocarto orkestru, kuris gruodžio 21-23 dienomis, prieš pat didžiąsias metų šventes, aplankys Lietuvą ir klasikinės muzikos mylėtojams padovanos tris įspūdingus pasirodymus Vilniuje, Kaune ir Palangoje.

Ieva Pranskutė su Vienos Mocarto orkestru:

Apie muziką, austrišką gyvenimą ir laisvalaikį, meilę, svajones bei asmeninę misiją garsinti Lietuvą – kalbamės su smuikininke Ieva Pranskute.

– Ieva, turi daugybę asmeninių ir profesinių amplua – kaip save pristatytum vienu sakiniu?

– Esu smuikininkė, solistė, kamerinės muzikos atlikėja ir turinio kūrėja, gyvenanti Vienoje, nuolat ieškanti būdų dalintis muzikos galia bei įkvėpti kitus savo kūryba.

– Artėja didžiausios metų šventės, kurios scenos žmonėms dažnai tampa ir bene įtempčiausiu laikotarpiu. Kokiomis nuotaikomis dabar gyveni ir su kokiais iššūkiais susiduri?

– Tiesą sakant, didžiausias iššūkis – išlaikyti tempą, kai darbų gausa kasdien atrodo nesibaigianti. Visgi tas meilės muzikai ir disciplinos pojūtis, įgytas per daugiau nei 25 metus scenoje, padeda susitelkti ir nuolat judėti į priekį.

Artėjančios šventės iš tiesų yra ypatingos, bet kartu jos mums, menininkams, tampa ir pačiu intensyviausiu laikotarpiu. Didžiausią laiko dalį „suvalgo“ koncertų planavimas, logistika ir pasiruošimas pasirodymams. Bet, nepaisant iššūkių, džiaugiuosi galėdama prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo kitiems.

– Beveik pusę gyvenimo gyveni Austrijoje. Ką turi Austrija, ko neturi Lietuva ir ką turi Lietuva, ko neturi Austrija?

– Taip, Vienoje gyvenu jau 13 metų! Nepaisant to, ryšys su Lietuva man labai artimas ir svarbus. Stengiuosi bent kelis kartus per metus grįžti su koncertais, nes pasirodymai Lietuvoje visada turi ypatingą energiją.

Austrija, žinoma, turi savo nepakartojamą kultūrinį paveldą – nuo įspūdingos klasikinės muzikos tradicijos, koncertų, kultūros galimybių iki kalnų grožio ir „Gemütlichkeit“ jausmo (aut. past. – tai žodis, nusakantis šilumos, draugiškumo, ramybės, geros nuotaikos ir gerovės būseną), kuris labai jaučiasi kasdieniame gyvenime.

Bet Lietuva turi tai, ko niekas negali pakeisti – mūsų kalbą, tautinę dvasią, miškų ramybę ir, žinoma, šiltą artimų žmonių bendravimą. Manau, būtent tai, kad galiu būti tarp šių dviejų skirtingų pasaulių, ir praturtina mano gyvenimą!

– Kas turėjo didžiausią įtaką tavo sėkmei?

– Manau, kad sėkmė susideda iš daugelio sudedamųjų dalių – charizmos, nuolatinio darbo, buvimo tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir užsispyrimo. Kiekvienas iš šių veiksnių turi savo svarbą ir prisideda prie galutinio rezultato.

Charizma leidžia užmegzti ryšį su publika, darbas padeda tobulėti ir išlikti konkurencingai, o buvimas tinkamoje vietoje atveria galimybes, kurių nesitikėjai. Tačiau visų šių dalykų nepakanka be užsispyrimo – jis suteikia jėgų ir motyvacijos tęsti, kai kelias tampa sudėtingas.

Sėkmė, mano nuomone, nėra atsitiktinis įvykis, o nuolatinis procesas, kurį formuoja pasirinkimai, pastangos ir aiškūs tikslai. Tai tarsi sintezė, kurioje kiekvienas žmogus turi atlikti savo vaidmenį per nuolatinį darbą ir asmeninį augimą.

– Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ar įsivaizduoji save kada nors sugrįžtant čia visam laikui?

– Į Lietuvą grįžtu gana dažnai – bent kelis kartus per metus. Man labai svarbu išlaikyti ryšį su savo šaknimis. Čia ir mano artimieji, o koncertai Lietuvoje visada turi ypatingą aurą!

Aš visada buvau ir būsiu lietuvė, nepaisant to, kad šiuo metu gyvenimas vyksta svetur. Mano misija – skleisti žinią apie Lietuvą, mūsų unikalų paveldą ir istoriją. Gyvenimas Vienoje, be abejonės, labai įkvepia – čia gyvena daugybė talentingų menininkų, o šis miestas, kaip kultūrinis centras, suteikia puikias galimybes kūrybai ir profesiniam augimui. Susisiekimas su pasauliu iš šio Vidurio Europos miesto taip pat yra idealus. Vis dėlto, Lietuva visada išliks mano mylima Tėvynė, ir nors šiuo metu neįsivaizduoju gyvenimo čia visam laikui, ateityje nesu linkusi atmesti galimybės sugrįžti ir bazuotis Vilniuje.

– Per savo karjerą turėjai tiek daug koncertų, kad turbūt jau net sunku visus ir prisiminti. O koks būtų įsimintiniausias tavo pasirodymas?

– Sunku pasakyti, nes kiekvienas išėjimas ant scenos yra savaip ypatingas. Tai priklauso nuo tiek daug dalykų – nuo „magic momento“, stebuklingo publikos įsitraukimo, tylos akimirkų, bendro ryšio, kuris atsiranda tarp atlikėjo ir klausytojo. Kiekvienas pasirodymas turi savo unikalumą ir energiją, kuri išlieka ilgam.

Atsimenu, kai atlikdama solo koncertą Vienos Musikvereino Auksinėje salėje, vienas vyresnis klausytojas taip įsijautė į muziką, kad pradėjo jausti sunkumą kvėpuoti ir vos nenumirė. Jo emocinis įsitraukimas buvo toks stiprus, kad jis pamiršo viską aplinkui. Teko sustoti, kad duotume jam laiko atsigauti, o mes visi, sujaudinti šio įvykio, stebėjome, kaip muzika gali paveikti žmogų taip giliai. Tai buvo ne tik šiek tiek gąsdinantis, bet ir itin įsimintinas momentas, nes jis puikiai atskleidė, kokia galinga ir emocinga gali būti muzika, kai ji tikrai pasiekia klausytojo širdį.

– Griežti Vienos Musikvereino salėje buvo viena tavo svajonių, kurią pagaliau įgyvendinai. O kokia dabar yra tavo didžiausia karjeros svajonė?

– Tikrai, manau, kad kiekvieno profesionalaus muzikanto svajonė – koncertuoti tokiame prestižiniame ir ikoniškame muzikos centre kaip Vienos „Musikverein“. Tai buvo viena mano didžiausių svajonių, kurią pagaliau įgyvendinau, tačiau, kaip yra sakoma: „Užsibrėžk svajones, kurios yra didesnės už tave, kad visada turėtum ko siekti“. Dabar mano nauja svajonė – pasirodyti prieš 10 tūkst. žmonių, pasiekti dar didesnę auditoriją ir pasidalinti savo muzika su pasauliu. Taip pat noriu bendradarbiauti dažniau su kitais įkvepiančiais kūrėjais. Manau, kad didelės svajonės ne tik įkvepia, bet ir verčia nuolat tobulėti, siekti daugiau ir visada judėti į priekį.

– Atrodai itin darbšti, organizuota ir motyvuota – o kokiose gyvenimo srityse norėtum labiausiai susiimti? Ir kam išvaistai daugiau laiko, negu norėtum?

– Geras klausimas! Tiesa, šiuo metu nemanau, kad yra tam tikros sritys, kurias būtinai norėčiau tobulinti – tai stengiuosi daryti nuolatos. Man nereikia metų galo, kad nuspręsčiau kažką keisti. Kai jaučiuosi viduje tuščia ir atrodo, kad neturiu kuo pasidalinti, tiesiog sustoju ir bandau ieškoti geros energijos išteklių. Dažniausiai tai atrandu trumpose kelionėse – knygose, meno galerijose, nuoširdžiose diskusijose su draugais arba tiesiog vaikštant gamtoje. Tai momentai, kurie leidžia atsikvėpti, iš naujo atrasti prasmę ir vėl judėti pirmyn.

Kaip minėjau anksčiau, „Tobuli žmonės neegzistuoja, yra tik žmonės, kurie priima iššūkius ir nuolat nori juos tobulinti“. Tai nuolatinis procesas, bet svarbiausia – būti atviram pokyčiams ir augti kiekvieną dieną.

– Soc. tinkluose galima rasti daugybę tavo nuotraukų ir vaizdo įrašų. Kaip svarbu šiuolaikiniams muzikantams būti aktyviems soc. tinkluose, būti matomiems?

– Man visada buvo svarbu dalintis muzika ir skleisti gilesnę žinutę, nes tai ne tik meno išraiška, bet ir būdas užmegzti artimesnį ryšį su pasauliu. Socialiniai tinklai šiuo požiūriu suteikia puikią galimybę ne tik pasidalinti kūryba, bet ir parodyti savo asmenybę, savo vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Tai leidžia klausytojams ne tik mėgautis muzika, bet ir jausti ryšį su tavimi kaip žmogumi, kas man yra ypač svarbu. Menininkas yra ne tik kūrėjas, bet ir asmenybė su savo pasaulėžiūra, todėl šis asmeninis ryšys su klausytojais tampa ne mažiau reikšmingas nei pati kūryba.

– Tu – lietuvė, tavo širdies draugas Mislavas – kroatas. Kas kroatų kultūroje tave labiausiai žavi ir kokie kultūriniai skirtumai kelia nuostabą?

– Drauge su fantastišku Xylos duo partneriu, violončelininku Mislavu Brajkovićiumi, scenoje jau beveik dešimtmetį. Per šį laiką teko daug sužinoti apie kroatų kultūrą. Man labai patinka, kaip kroatai vertina šeimos ryšius ir tradicijas – tai tikrai artima mano pačios vertybėms. Kartu su Mislavu mes dažnai dalijamės savo kultūrinėmis įžvalgomis ir stebimės, kaip tam tikri dalykai, kaip šeimos santykiai, kulinarinės tradicijos, sportas, gali turėti tiek panašumų. Bendraujant su jo šeima, visada jaučiu visokeriopą betarpiškumą, pagarbą, didelę šilumą ir palaikymą.

Gal anksčiau mane nustebindavo ir tas kroatų gebėjimas atsipūtusiai žiūrėti į kritines situacijas ir vis tiek sugebėti būti „chill mode“, mėgautis gyvenimu ir neprarasti pusiausvyros. Tai buvo nauja ir netgi kiek stebinanti, tačiau dabar žaviuosi šiuo požiūriu – gebėjimu rasti ramybę ir džiaugsmą net sunkiose akimirkose.

O muzika, kaip ir bet koks menas, yra universali kalba, kuri sujungia žmones ir nežiūri į kultūrinius, rasinius ar kitokius skirtumus. Tai galinga priemonė, kuri sukuria bendrumą. Esame labai laimingi galėdami kartu kurti kažką didesnio ir gražesnio bei žinome, kad muzika turi galią užmegzti gilų ryšį, kuris viršija visas ribas.

Ieva Pranskutė ir Mislav Brajković:

– Kažkada esi sakiusi: „norėdamas pakylėti savo klausytojus turi jiems pasakyti ką nors prasmingo, o norėdamas tai pasakyti, pats turi įdomiai gyventi“. Kaip atrodo tavo įdomioji gyvenimo pusė ir hobiai už karjeros ir muzikos ribų?

– Mano „įdomioji pusė“ – tai nuolatinis naujų idėjų ir prasmių ieškojimas, pasaulio ir įvairių kultūrų pažinimas, kelionės, bendravimas su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis. Didelį įkvėpimą randu Soroptimisčių klube, kur moterys, pasiekusios reikšmingų aukštumų savo srityse, padeda kitoms atrasti ir realizuoti savo potencialą. Klubas dirba ir su svarbiomis socialinėmis misijomis: kuria projektus Nepale, skatinančius švietimą ir moterų įgalinimą bei kelia sąmoningumą apie lyčių medicinos temas, kurios padeda geriau suprasti lyčių skirtumus sveikatos priežiūroje.

Taip pat pastovus fizinis judėjimas – joga, sporto salė, aktyvios veiklos – man yra neatsiejama gyvenimo dalis, leidžianti jaustis energingai ir subalansuotai. Šie dalykai kartu kuria harmoniją tiek viduje, tiek mano kasdienybėje.

– Dažnai koncertuoji su Vienos Mocarto orkestru, kuris šį gruodį aplankys Vilnių, Kauną ir Palangą. Kaip pakliuvai į šį orkestrą ir kas tau labiausiai jame patinka?

– Su šiuo orkestru mane pakvietė koncertuoti orkestro vadybininkas ir nuo pat pradžių užsimezgė labai malonus bendradarbiavimas. Drauge man teko koncertuoti tiek kaip solistei, tiek kaip koncertmeisterei, o tai yra ne tik didelė atsakomybė, bet ir neįkainojama patirtis. Labiausiai žavi repertuaras – Mocarto muzika tiesiog pakylėja, užburia nuotaikinga energija ir nuspalvina gyvenimą šviesesnėmis spalvomis. Ji turi kažką magiško! Nuolatos koncertuoju su orkestru, tačiau šįkart, deja, į Lietuvą kartu nevyksiu, bet puikiai žinau, kad tai bus labai nuotaikingi koncertai ir džiugins mūsų publiką savo šarminga Mocarto muzikos energija.

– Austrijoje – daugybė puikių orkestrų. Kuo Vienos Mocarto orkestras išsiskiria iš minios?

– Jis išsiskiria ne tik savo ištikimu Mocarto repertuaro pasirinkimu, bet ir elegantišku, unikaliu įvaizdžiu bei kostiumais, kurie suteikia koncertams papildomo šarmo ir autentiškumo jausmą.

– Na, ir pabaigai – jei galėtum penkiolikametei Ievai pasiųsti žinutę į praeitį, ką jai pasakytum? 

– Pasakyčiau, kad: žinok, jog viskas ateina savo laiku. Kantrybė ir atkaklumas yra svarbiausi dalykai, o svarbiausia – pasitikėjimas savimi. Kiekvienas iššūkis, kurį patirsi, tik praturtins tavo kelią. Pasitikėk savo intuicija, nes ji tave ves teisingu keliu. Būk atvira naujoms galimybėms ir niekada nebijok klysti – tai dalis tavo augimo. Ir svarbiausia: mėgaukis kelione, nes tai, kas tikrai svarbu, dažnai atsiskleidžia tik tada, kai leisiesi į ją su šypsena.

Pranskutė kviečia visus mėgautis muzika šventiniuose Vienos Mocarto orkestro koncertuose, kurie vyks gruodžio 21 dieną Vilniaus „Twinsbet“ arenoje, gruodžio 22 dieną Palangos koncertų salėje bei gruodžio 23 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje. Koncertų bilietus platina „Bilietai.lt“.