Vieninteliu Lietuvoje cirko istoriku vadinamas Alvidas Jancevičius cirkui paskyrė per 50 gyvenimo metų, todėl gali puikiai papasakoti apie tai, kaip prieš 1984 metais Kanados gatvėse užgimęs „Cirque du Soleil“ arba „Saulės cirkas“ virto didžiausia pasaulio cirko organizacija.

Šį mėnesį istorikas Čekijos sostinėje Prahoje lankėsi „Cirque du Soleil“ spektaklyje OVO, kuris jau už kelių savaičių aplankys ir Vilnių. Grįžęs po kelionės A. Jancevičius savo žinias ir įspūdžius sudėjo naujausioje spektaklio recenzijoje.

Naujas burtažodis – OVO

„Ar prisimenate, kiek per gyvenimą teko perskaityti nuostabių stebuklinių pasakų, magijos knygų? Ir kiek paslaptingų burtažodžių, stebuklažodžių iš jų sužinota – „Sim salabim abra kadabra”, „Snip snap snure, bure bazeliure”, „Sezamai, atsiverk“ ir taip toliau…

1984 metais atsirado du nauji žodžiai, pavergę visa pasaulį, privertę į daug ką žiūrėti kitaip ir buitį pavertę tikru stebuklu – „Cirque du Soleil“ (Saulės cirkas). Tiksliau, atsirado anksčiau, tik gatvės artistai Guy Laliberté ir Gilles Ste-Croix dar nė negalvojo apie tą būsimą šlovę ir tai, kokią didžiulę įtaką jie padarys pasaulio cirkui.

Alvido Jancevičiaus įspūdžiai po OVO šou:

1979 metais, metęs koledžą bei perpratęs ugnies rijimo paslaptis, Guy Laliberté su Danieliu Gauthier ir Gilles Ste-Croix sumanė rengti vasaros šventę. Siekdamas įtikinti Kvebeko vyriausybę paremti numatytąjį renginį, Guy kojūkais nužygiavo devyniasdešimt kilometrų. Ir lėšos buvo gautos, trupė „Les Échassiers de Baie-Saint-Paul” netrukus pradėjo savarankiškas gastroles. Iki 1983-ųjų.

Būtent tais metais Kanados meno reikalų taryba pasiūlė jau pažįstamiems gatvės artistams surengti pasirodymą pirmojo prancūzų keliautojo ir botaniko, tyrinėjusio Šiaurės Ameriką, Jacques Cartier apsilankymo Kanadoje 450-mečio šventėje. Pirmasis  „Le Grand Tour du Cirque du Soleil“ spektaklis 1984 metų birželio šešioliktąją sulaukė neįtikėtinos sėkmės ir jau po metų Guy Laliberte pakvietė Guy Caroną iš Nacionalinės cirko mokyklos, kad šis padėtų sukurti „tikrą šiuolaikinį“ cirką. Pastangos greitai atnešė vaisių.  Dvidešimties gatvės atlikėjų būrelis išaugo iki stambios, keturis tūkstančius darbuotojų iš daugiau kaip penkiasdešimties šalių jungiančios, renginių imperijos.

Per trisdešimt devynerius metus daugiau kaip 60 šalių 400 miestų 180 milijonų žiūrovų parodyta apie penkiasdešimt aukščiausios kokybės naujojo cirko spektaklių. Šešis iš jų Vilniuje jau matė ir Lietuvos publika.

Ir štai nauja, dar viena širdį maloniai glostanti žinia, tarsi kompensacija už COVID-19 sustabdytus metus – „Cirque du Soleil“ birželio 8-11 dienomis grįžta į Lietuvą. Grįžta švęsdamas trisdešimt devintąjį savo gimtadienį su ypatingu, dvidešimt penktuoju kolektyvo istorijoje, spektakliu, sukurtu specialiai „Du Soleil“ dvidešimtpenkmečiui – OVO. Jo premjera įvyko dar 2009 metų balandžio 23 dieną Monrealyje ir per beveik 13 metų pakerėjo daugiau kaip septynis milijonus 26 šalių 155 miestų žiūrovų. Pradžioje apie septynerius metus OVO rodytas šapito palapinėje ir tik 2016 metais adaptuotas demonstruoti arenose. Šiandien tai šimto žmonių, iš kurių penkiasdešimt du dvidešimt penkių šalių artistai, kolektyvas. Dvidešimt didžiulių įrangą gabenančių sunkvežimių ir daug viso kito.

Dar kartą prisiminkime, jog OVO portugalų kalba reiškia „kiaušinį“, o brazilų scenaristės, choreografės bei režisierės Deborah Colker (beje, tai pirmoji „Cirque du Soleil“ moteris – režisierė) suburta komanda spektaklį paskyrė gyvūnijos pasauliui. Personažai, sambos ritmų įtakota kompozitoriaus ir programos muzikinio vadovo Berna Ceppas muzika, dekoracijų ir kostiumų koncepcija perimti iš Brazilijos bei kitų Lotynų Amerikos šalių kultūros. Nemažai žavesio suteikia ir gausiai naudojami tikri gamtoje skleidžiami gyvūnų garsai.

OVO spektaklyje – dešimt akrobatikos numerių, perpintų šokių intarpais. Čia žiūrovai sumažėja iki vabzdžių, o vabzdžiai pakyla iki žmonių dydžio. Tai istorija apie labai uždarą bendruomenę, į kurios kasdienybę įsiveržia Svetimšalis. Pradžioje kolektyvas mėgina jį atstumti, tačiau netikėtai atvykėlis įsimyli Dievo karvytę. Jis neišvengiamai turi rinktis – viso šou metu nuolatos atsirandantį kiaušinį arba tą, kurią įsimylėjo. Ir kolonija ima suvokti, kad tarp visų jų – daugiau bendrumų nei skirtumų. Spektaklio pabaigoje atvykėlis apskritai  tampa vienu bendrijos nariu. Tikroji meilė nugali, kiaušinis dūžta, o scena pavirsta tamsia juosta, palikdama žiūrovams paslaptį bei apmąstymus.

Sakytum, paprasta, primityvi istorija, bet „Cirque Du Soleil“ meistrų papasakota spalvingais kostiumais, šviesomis ir, aišku, protu nesuvokiama akrobatika.

Atskiro dėmesio verta scenos įranga bei rekvizitas. Originalus atradimas – vos ne iki devynių metrų aukščio išaugančios didžiulės mechaninės gėlės. Scenoje per keturiasdešimt artistų ir technikų privalo įrengti aštuoniasdešimt lynų. Adaptuojant OVO rodymui didžiulėse arenose, sukurtas įspūdingas miško modelis iš natūralių ir dirbtinių augalų.

Kurdamas scenovaizdį, dekoracijų dailininkas Gringo Cardia įkvėpimo ieškojo stebėdamas įvairių vabzdžių, gyvūnų lizdus. Neįtikėtinai žavūs, fantastika spinduliuojantys kostiumų dailininkės Kiz Vandal sukurti apdarai su judančiais ūsais, blizgančiais vabalų šarvais, į visas puses besilankstančiomis galūnėmis. Liz Vandal, įkvėpta Pjero Kardeno ir Renesanso epochos suknelių, pavertė spektaklio veikėjus futuristiškais super herojais.

OVO veikia trys pagrindiniai veikėjai – meistras Flipo, Užsienietis (paslaptinga tolimos šalies musė) ir Dievo karvytė. Be jų susitinkame su žiogu, gimnastais vorais, blusų akrobatų trio, svirpliais… O groja ir dainuoja šaunūs  tarakonai...

Šešių skruzdėlių kompanija rodo nepakartojamą antipodo (žongliavimo kojomis) meistriškumą. Lankstus duetas iš Kanados ką tik išsiritusių drugelių kostiumais demonstruoja pas de deux ore, o spektaklio pabaigoje vabalai – skarabėjai krečia aukštai ant trapecijos neįtikėtinus, žadą atimančius, triukus.

Kaip pažymi „Cirque du Soleil“ meno vadovas Timas Benettas, „Daugelis mūsų cirko šou padengti paslapties, netgi mistikos skraiste ir tai traukia žiūrovus. Šis pastatymas visai kitoks. OVO skiriasi nuo kitų mūsų pastatymų tuo, kad yra daug ryškesnis, spalvingesnis, žaismingesnis“.

Per tuos trylika OVO gyvavimo metų pasaulio spaudoje pasirodė dešimtys, jeigu ne šimtai, liaupsinančių recenzijų, atsiliepimų.

Pavyzdžiui, „Chicago Stage and Screen“ rašė: „ОVO Čikagoje – tai tikras šedevras, leidžiantis visai šeimai pajusti tikrąjį cirko meno žavesį. Spektaklyje naudojami vieni geriausių šviesos bei garso efektų, kokius tik  esame matę gyvai atliekamuose pasirodymuose, taip pat rodomi unikalūs triukai. Todėl drąsiai galime pasakyti, jog nesuklysite pasirinkę „Cirque du Soleil“.

„Per visą vaidinimą oro gimnastai, akrobatai, verčia mus aikčioti – o kaip jie tai daro! Publika priima viską, ką mato ir žavisi žmonėmis, metančiais iššūkį mirčiai...“ (Miunchenas)

O kaip pastebėjo vienas Los Andželo teatro kritikas: „Stebėdamas kai kuriuos pirmu žvilgsniu labai lengvai atliekamus triukus, ne vienas pagalvoja „Tai įspūdinga, bet ir aš pats, ko gera, tai galėčiau padaryti“. Tačiau šios mintys greitai užsimiršta, nes jas pakeičia kitos: „O... aš niekada nesugebėčiau to atlikti...“

„Cirque du Soleil“ seniai Lietuvoje tapo laukiamu svečiu, turi gausų savo gerbėjų ratą. Septintąjį kartą Vilniuje aidės susižavėjimo pilni šūksniai. O pasibaigus gastrolėms vėl viltingai žvelgsime į reklamos stendus ir portalus, laukdami naujo susitikimo su žmonėmis, gebančiais dovanoti ir vaikams, ir suaugusiems tai, kas neturi kainos – pasaką bei viltį. Šiandien Las Vegaso stacionare rodomi bei po pasaulį klajoja apie dvidešimt unikalių „Saulės cirko“ spektaklių. Laukti dar yra ko…

Alvidas Jancevičius, žurnalistas ir cirko istorikas